Translate

lijundra


nei tu lietus nei aš lietus
abu drėgmės tik prisisėmę
šįryt balos palikę dėmę
gyvenimas dejuojame kartus

rauda išbraidome ir ėmę
nedovanojame nors ir per pus
kaltas juk rusas ir lietus
dulksnas pilkas nulėmę

keikiamės korifėjas negrabus
krumpliu pabelsiu tris kartus
nei tu lietus nei aš lietus
penkis ant mūsų dėjęs

ir sėk nesėjęs išpindėjo
aplinka žemė ir dangus
kailis kur kiekvienam brangus
ir tas nė velnio nesausėja

senatve

slenki stenėdama slenki link manęs 
klibančiais dantimis atkišusi liesą pasturgalį 
ir ne amžiaus rodiklis o sielos būsena 
ne pensijos dydis dantų skaičiaus burnoje 
o požiūris tave nukaršėlę išmatuoja 
mintis sausą špygą rodo visada jauna ir džinsuota 
juk tapti sena zirzekle apkiausti paprasta 
išsaugoti jaunatvišką polėkį menas 
iš peties turi padirbėti 

aišku nuo tavęs vaisto nėra bet aš šypsausi 
šypsausi porcelianiniais ir trauk tave perkūnai 
sudėjusi į stiklainį vis užkasiu agurkų lysvėje 
kad už rankovės sugriebusi nedejuotumei 
oi kaip sergu kaip negaliu kaip viskas toje 
Lietuvoje kuo ji tau nusikalto blogai 
neinvestuoja į įkapes lėšos makiažui reikalingos 
aukščiausios rūšies konjakui įsigyti 
kol įdomi pati sau tol ir visuomenė 
akis išpūtusi ir ausis ištempusi 
paplaukę juk visada buvo įdomūs spokso 

nebijok mirties šaukle gražiai tave pasitinku 
už parankių susikabinę juk vaikštome 
kur čia tavo šviesios raukšlės nepagerbsi 
kai įrašytos į tinkamų naudoti gretas 
kapinėse žemės sklypelio neužsiėmėme 
paminklo nepasistatėme o gėles 
po langais sodiname kad praeiviai žvelgtų 
ir mums tarsi baltoms obelims nusilenktų 
kol dar šiai žemei žiedlapiais sningame

po vieversių pastoge


įsileisiu žinau į pasąmonę 
ir gerumo ir nuodėmės vaisių 
mane teisi mielas neteisi 
išlydžiais subyrėsiu į gaisą 
karoliukai risis nuodėguliais 
virtę mels išpirkimo sąžinės 
tiek turėta ir daug neturėta 
užgyventą praradusi gražą 

teisi tu ar manęs neteisi 
darinys aš begėdiškai atlapas 
gavusi sielą vaikiškai skaisčią 
vis pleištu įvarau į pragarus 
beldžiasi kumšteliu ir niekas 
jai gerumo durų neatveria 
be kaltės kaltėje užmiega 
o nušviestų tau tamsią gatvę 

nereikėtų žibintų riksmo 
kad tiesas išbarstytas rasti 
neprausta neglausta ji nyksta 
o jai lemta juk gėrį tęsti 
įsileis ji žinau dar ne kartą 
keršto velnią ir meilės angelą 
per kvailumą kvailai sutverta 
pradangina ir naują randa 

žiemomis klysta ir pavasariais 
vasaras suveda į rudenis 
kirbanti mieloje nesąmonėj 
apgavysčių ištekinta rūdimis 
už tave pasiskleis ji  pievoje 
ženklą vystyk į gilią raukšlę 
per tave į save sužydėjusi 
plunksna vietoj raižyto šaukšto. 

vieversių paviliota pastogės 
dviem rieškutėmis natą vėrusi 
ten ir čia dainuoti panorusi 
ir nektarą savo išgėrusi 
pailsės ji ant debesies krašto 
iš aukštai ranka pamojusi 
prisiminti prašys kad gyveno 
meile žmogui geso šarmojusi

baltu karveliu


atodūsis baltu karveliu virtęs ir 
neišlaikęs distancijos 
paskleidė plunksnas 

ponas gyvenimas 
paradiniu fasadu tapęs kvatojo 
mačiau piktdžiugiškai žibančias karūnėles 

nepavydėjau vanduo burnoje 
neleidžia išduoti garso taip neįtelpu 
į purvą ir juodulys netampa hobiu 

girdėjau kaip aplink plakasi tie 
kurie nori būti poetais 
gailėjau iki pat peties 
net kaulo ką ten sparnų nieko nelikę 

liežuvių peiliai taiklūs 
kraujas sukreša sterili operacija 
išvydusi neteisybę išbalo net žemė. 

nežinau gal ir jai skauda 
aš jau nieko juk nežinau 
atodūsis baltu karveliu virto

karalienė

pastovėsiu ant šventojo liepto 
lyg išblukęs lūpų keiksmažodis 
kad ir kas imtų skęsti man liepti 
siluetas ne nežinia dažėsi 
atkeliaudavo tie kuriems būtina 
atkeliauti buvo ir priėmė 
sąžinė aimanavo jų griūtimis 
apdalino ne dilgėm lelijomis 

padainuoti ant liepto ne gėda 
upė priima ir plukdo viską 
ko nereikia į dugną nusėda 
žvirgždas retkarčiais irgi blizga 
pastovėsiu supratusi vesiu 
praeitį ten kur rankos nesiekia 
ji kilminga nepardavė klasės 
po žiemos nepavirto į nieką 

lieptas jai sužydės pavasariu 
dievas irgi šypsosis paukščiais 
nesvarbu rasime ar nerasime 
nebežiūrim į žmones baukščiai 
išdidžiai atsitiesusi ganomos 
datos trapios ir žodžiai suvystę 
dovana suspurdėjęs gyvenimas 
karalienė tikros karalystės

prielipai

poetui būti poetu  
rašalą pilti ant kitų
kad angelas bepirštis praustų
ima tegu jį tokį  
neformalų griausmas
tarp varnų aš juodų baltu
o pastarosios irgi lesti nori
kąsnelis būnu  
pats gardžiausias

bet kai esu aš ne iš tų
moliu glaistytas paprastu
meilę jaučiu
emocijas gražiausiai
prašau jo pasišalinki
nuo manęs tu
nebuvimu juk
taptumei mieliausias
ausy nezvanytumei kai
varpu tuščiu

nes įgrisai
lig kaulų čiulpų
skausmo










burokinė poezija

aha tai laukiat
nerašysiu nieko jums
saujas geldelių jūros prisidėsiu
ir plaukiosiu
joks durnius nepastums
vieni žalty ant kranto jūs sėdėsit
ir norai sąrėmiais pavirs
nusistekens kada ta žila lyra
mane fantazija per taliją
jei ras suims ir skins
net siūlės yra
vandenis tūzas nes pilvotas vandenų
literų vietoje kalbės
tau žvynus gaminu
apaugs tik uodega
ir grius daiga

nelaukite manęs dabar
nes polėkio sloga
užkimšo visą norą
kurkti kurti sėti
šypsodamosi išeinu
burokų
jų nerušioti
ravėti


iš tavęs parėjimas



lūpos kur prisiliečia tavo 
ugnies lieka išdegintos žymės 
vietoj rankų sparnai man išauga 
nebaisus uraganas nuo žemės 
kyla tuomet likimas ir priima 
tarsi krikštą naują širdis 

ir pasaulis lyg vakaras žalias 
rimą derina taip sunerimęs 
raidę sakiniui trapią išslaugo 
žvilgsniu tavo polėkį semia 
suaugina pradingusį skyrimą 
kad kolibris į delną įskristų



žvyno blizgesys




vietoj sušio vartosiu karpį išsikepęs lietuvio toks būvis 
vilną kai paskutinę kerpa lyg žaltys rangaisi pražuvęs 
ne po traukinio ratais mažą prasidės čia tikra fantastika 
išdžiovina lyg saulė lašą o kur trečią kitur atrasti 

godumu kad alsuoti į veidą panardinti į tirštą būta 
pasakyti niekas neleido karaliukų ruja užgriūtų 
ir ne seilėmis spjaudytų rastų kodeksą kadai glamžytą sąžinės 
iš brastos tu atgal į brastą ir eini skyle nulio nešinas 

išlydis pereina dailiai krumpliais parašiau kaip pirštu ant sienos 
tegu gieda plautinės dumplės šioje žemėje juk toksai vienas 
vienas kaip tasai kurs ant lauko net vardu sarmata jį pašaukti 
sukurtas banaliai ir saugotas nekantrus nemokąs palaukti 

kaip visi tie kur skaito maino dekoraciją veido griaunu 
tvirtoves ir lieku ant šlaimo be bezdukų smardžios kariaunos 
mus visus ištiesina grabas poroje pražygiuojam po vieną 
prisirašę n anotacijų prisidengę lopu tuo kasdieniu 

tegu sirps be manęs tos gracijos o rodyklės nulinks į viršų 
jeigu mano žodžiai pamačijo piršto eik sau tiesos nusikirsti 
makaluosi gražiai po gilumą gal kada ir dugną pasieksi 
aš svajoklis ant tavo kilimo blizgų folijoj žvyną patieksi

bežvakis


kai įduoda nori nenori 
iškraipytą ritimosi būtį 
žvakės gesta ant tavo altorių 
ir maldų talentingų nebūta 

pirštu beda švilpynę išdrožęs 
tuštuma tuščias ir suknista 
plečiasi jo žodynraščio grožis 
ne iš tų tu esi ir ne tas 

ir lyg varnas snape kad neštų 
tįsia glamžo likimą kvailys 
ląsteles smegenų iškarpys 

o galėjo įduot šviesią brastą 
šešios lentos karste begulys 
tarsi aklas kurčią kad vestų

sveiki jausmai



o kartais būna 
kad jausmai lyg senas šuo apakę 
praradę uoslę 
gėris kas ar blogis 
tarsi rakandas senas 
pamesti ant niekur tako 
ir nesvarbu užnuodys juos kas nors 
ar neužnuodys 

subliuškę kampe stena 
lyg sena kiaura kepurė 
tiek metų kažkieno dėvėta 
atminties jau nebeturi 
nešildo ir nesaugo 
net pakaušio pliko 

tad supyksti ir klausi 
kas dabar čia jums nutiko 
ko jūs tarsi palėpėje seni gremėzdai 
stenat dulkat 
ieškoti šeimininko 
uoslę dar paliko pulkit 
ir nelindėkit kertėje 
o dieve macnas mano 
lipkit nuo kryžiaus 
paukščiais te dangus išgano 

ir būna tuomet 
darosi net patiems keista 
nereikia jokių brangių vaistų 
ranka tik tavo perbraukia 
ir ledas ima šyla 
tarsi iš naujo jie 
gyvenimą pamilę žilą 
kuodelį kelia 
verpia žydinčią melodiją 

ir myli myli tuos 
kurie jų neapnuodija

kišenė neišduos



jei esi gimęs ne Saliamonu 
tik pramanu 
visai juk neblogas tau 
paskirtas laikas 
ką nori bučiuoji
o gali ir špygą į dovaną 
svarbu kad kišenėje
svoris žvangėtų 
garbė veltui
ir su pristatymu į namus 
kelsi ir niekas nedrįs keikti
kad ir išpilsi 
aišku tik sau
į plačią balsingą koserę 
kad ir neturės
mintyse uodegą vizgins 
o jei dar palinkėsi kuriam
tapti turtingu 
kris aukštielninki
spėk rinkti nuo žemės 
neatsikratysi
kad vartai ir aklini žvelgs 
per tvoros virbus
akių obuoliais žybčios
aiman 
tikėsis tavo aruodą
dailiai ištuštinti 

* * *

ale tam ir universitetai
kad už mane 
didesnio bepročio nerastų
spėjau 
tikrai spėjau išgliaudyti
smegenų žvynus 
po kiekvienu
varioką į bargą likau 
be garbės neįdedu
be reikalo nedilinu 
tegu patūno sveikais paausiais
pažaliuoja 
užveisia naujų
sultingų ir garbingų
kartą

Dvylika volungių

Lieku krante. 
Sumerkiau rankas į gyvenimą. 
Varis tik pasirito gatve - 
skaičiuoju žingsnius. 
Sušnarėjo skaičiumi 
dvylika volungių. Sninga. 
Patiesiu nėrinių staltiesę - 
trupinsiu šiaudą, 
bursiu tyliam pasiaukojimui 
prasmingiausią kelionę. 

x x x 

Iškorės lelijos, 
pragriauš kranto gedulą, 
Nešis upė giedojimą, 
žilvičio lumzdeliu jai pabūsiu. 
Sutrūks, veržę laiką, lankai - 
garmėsime, griaudėsime 
pumpuro sprogimą: 
- Išlaukėme! - 
Gailią raukšlę žaliaakis 
apkaišys plunksnomis. 
Šypsosiuos lyg nuotaka. 

x x x 

Nutaškys skruostą 
rusvu taškeliu, pažymės 
ir vesis į daigo paslaptį - 
dviese dabar nešiosime 
kruopštų bitės darbadienį, 
jos geltonio kvapumą. 
Medetkos taurelėje - 
nektaro klampus tekėjimas. 
Sumerksime akis į medų, 
kurs molio dubenėlius 
paslaptimi skandina. 

x x x 

Sukrito rūkas į saujas - 
verpiu lino kančią. 
Krūptelės suskirdę ulbėjimu 
raini mano dangūs - 
ilgus trikampius 
laukiniai paukščiai išnešė: 
Palauk, juk sugrąžinsime 
praeities peltakį, 
galėsi pakilti skambesiu 
nokstančio aido.

Žemaitija

kai nuaudi man rankšluosčio taką 
septintą savaitę po Velykų 
pareinu pastovėti prie durų 
berželio šlamėjimas kalbina 
sukrutę viskas kas gyva 
dviese lenkiamės gamtos galiai 
peržydėjusi megzk sveiką vaisių 

prisėdu ant tavo akmens 
atsidūstu už malonę 
krūtinę melstuvėmis kloju 
giesme tarpk pagarbinta 
esi pirmojo žingsnio nešėja 
vabalo viltį karpytalapę saugai 

grįžau rankšluosčio taku 
bėgau juo namo 
beržo šaka mano dangus 
kamienas esi tu 
visko motina mūsų 
šaknys protėvių požemiai 
iš kurių parėjo stiprybė mano 
įaugu beržu dar kart į tave

Tėvas



Birželio dalgiui sužvilgus, 
abipus dangaus pusiaujo 
šešetas tvirtų šienpjovių 
nusilenkia vyriausiam - 
pražilusiam mano Tėvui. 
Naktis praskleidžia užuolaidą 
ir leidžia regėti tai, 
ko neįstengia atrasti kiti - 
įdiržusio delno mostą 

Ne, jis niekada nebuvo vikingas 
ir ant pečių nenešė dievo Lokio, 
nešiojo mane. Tad nuskynęs žvaigždę 
kas metai vis įdeda man į delną: 
Saugok lyg šviesią atmintį, 
kol neges, raminsiu ilgesį, 
kurį nuolat segi plaukuose. 
Ūku švytėsiu, mano mažoji Ani. 

Glūdžiu po Atminimo medžiu, 
dangumi pradarda Grigo ratai, 
septyni plieno dalgiai sugroja man 
vasaros pradžią. Šypsausi. 
Tik lauknešėlio nebeturiu. 
Priglaudžiu galvą prie žemės, 
pradalgėje - keturlapis dobilas. 
Jaučiu, kaip Tėvo ranka peržegnoja: 
miegok, aš tave visada saugosiu. 

* * * 


Tįsta rūkana, užsikloju jos nėriniu. 
Ir aš jau nieko nebebijau, 
kai Birželis kvepia Tėvo rūpesčiu. 
Esu jo mažoji Ani.

raudonsiūlis eilėraštis

paskaitai ir piestu pasistoja noras 
tiek dantiraščių geldelių rupokos vanilės 
ale ir išgalvok tu man tiek niekalo 
aplimpu lyg kamanių gaudesiu 
krisk paslika ir laižyk mėnulį 
vienspalvį gaidelį be skiauterė 

ne kitoks tikrai kitoks kvailumas 
bet jis būna kartais ir mielu 
regi pūstauodegę mergytę lapės apykakle 
prarūkytais priekiniais pienininką 
ir visa tai sutelpa išgalvotame eilėraštyje 
kurį seniai užmečiau lyg pavainikį 

prašalaičiai paleistuvaukite gražiai 
ne dvasnas dvasingus gimdykite 
su rankelėmis kojalėmis ir raudonu siūlu 
kryželiu apsiuvinėsiu kvarbatkėlės plazdės 
tokių kaip jūs kvarabų kad priperite 
mirksnis ir tabūnas paleistas 

žvingauja pievoje beveisliai beaistriai 
tik kam tokie bergždžiai išveisti ir reikalingi 
o norėčiau prie pasitinkant juodąją našlę 
vainiką iš visų keturiolikos nusipinti 
kad jame spurdėtų mėlynosios paukštės la 
ir do skambėtų taip kad varpus numuštų 

tada nesistotų piestu ir nelinktų ant šešių 
močiau gi jums delniuku raudoną siūlelį verdama 
klapaną pati atidaryčiau rožėti kad būtumėte 
to gero aš gavau su kaupu argi gailėčiau 
kitoks mano kvailumas bet skamba jis 
ne graudulingoji 
mendelsonas 
stryku kutena

tarp šakų pats žydėjimas



virpėti gali 
tik vyro glėbyje 
poezija na kas toji poezija 
lašinių storai nepaėsi 
ir dings išgaruos 
lyg kumparas 

kaimo durniaus veidas 
giedrėja tai 
pagaliau supratai 
vypteli man 
Laškamonikiukas 
kad durniams tik 
gryniems durniams 
ji pasistoja 

supratau ar ne 
ne jo sausas piskis 
virpu bet kokiam glėbyje 
ir gimdau poeziškai proziškai 
tik pavartyk pasileisiu 
nuslysiu steriliai įpakuota 
ne piziškai lyrakojūkais 
būsiu pilna kovarnių 
pavasariškumo 

geriu tirštą jaučių kraują 
sakytum sparva bet 
išmyžu o ką negalima 
žodžio tikrumo pasupti 
žmogus ne žiogas esu 
ne fax - as 
kombinacija nuosava 
naudoju kaip ir 
pridera 

esi boba pasakys Nikodemas 
ypač tada pasakys kai 
tarp šakų pats žydėjimas 
ir taikysis čiurkštelti pro 
iškirmijusią švarplę 
sunokintą seilę 


žolėje zigzagą raitys sraigė 
parišiu jai violetinį kaspiną 
nepaskęsk nes būsi kaip aš 
bliuozna poezijos kirkintoja 
nes toje seilėje juk 
atsimuša tikras įkvėpimas 
durnas bet 
kažką išplukdys iš 
delno gelmės

lizdų pilnumas



anas 
vos pamėtėja 
didesnę trynio 
aplikaciją 
varnikė 
ta kuri irgi lesti nori 
tuojau ir barasi 
gailiai karksi 

pirščiukų trio 
plente anspaudu 
uodega tik viksteli 
tik dryksteli 
ir purpt 

gaudo orą 
lyg paskutinio 
patepimo dieną 
laimė jei 
švilpteliu 

žiopteli ir 
aida į platybes 
žaliuojantis visus 
priglaudžia 
svajok aikčiok 

klausai amo netenki 
tuo ir skiriamės 
kaip grynas 
nuo neguvėlio 
buvimu 

mano šakos tai 
lizdais aplipusios 
giriasi medis 
alsuoju juk 
nori ir tave 
pakelsiu

toks kraujas



kai kiti krapštėsi lygino dailino 
strimgalviais sudėdavau nerastas šalis 
ėjo pro šalį ir stebėjosi iš džiunglių sklypas pakilo 
man buvo keistas toks jų nusistebėjimas 
gyvenau tarp žemės ir dangaus 
tokie niekada neturi pastovios vietos 
lyg debesys keliauja ir išperša save laikui 
nuolat laimingi ir šypsena jų kitokia 
nesidairiau į kitus apžiūrinėjo mane 
kartais lenkė lyg liauną žilvitį prie žemės 
stengiausi sulapoti kitaip buvo neįmanoma 
ir išlikau žydinti pavydėkite merginos merkiau 
esu visada jaunas ir gyvenantis vynas 
pakelsi tokio taurę spurdės vakaras rytu 
niekada nieko nesivijau bėgo iš paskos 
ir toji distancija leido alsuoti meile 
su kuria ir dabar vaikštome už parankės 
tik pasikeitė kryptis gairės atgal persisuko 
tyla tapo pilna paukščių spalvingo ulbėjimo 
triukšmą atstūmiau lyg neįtikusį meilužį 
nors sako kad prie vyro 
ir jis turtas 
nepatikėjau 
kraujas karštas 
maišytas aukso vėriniu skamba 
papildo mano ėjimą priekin 
tarp nematytų paukščių užgimstu 
paukščiu 
tamburino ritmu 
įamžintas aistros šokis 
ir niekas negali nukirpti kaspino 
kuriuo mane padabino 
rankos pertrumpos 
nuskęsta akių duburiuose 
tad ir myli mane tokią 
kokia esu

namisėda



net užsikniaubusi 
godžiai siurbdavau vakarus 
kuriuose žydėjo pakalnutės 
virpėjau jų nekaltybe kol prigirdydavo 
taip tapdavau laisvesnė 
už elitinę paleistuvę 
taip man norėjosi spindesio 
kol kažkas uždėjo delną 
ir stipriai prispaudė prie žemės 
taip kad kairysis ir dešinysis pusrutuliai 
trakštelėjo 
susirask praeitį 
išgirdau balsą 
ateitis tuštybės bedugnėje 
paskutine konvulsija 
vadavausi 

taip ir supratau 
kad sergu lėtine poezija 
lyriškai įgrimzdusią į didelį niekur liūną 
pusmetį klaidžiojau l
yg šlapiu maišu trenkta 
bet pagailėjo 
gražino uoslę 
žemė kvepėjo laukimu 
ir siuntė į mane želmens impulsą 

tada ir atsitiesiau 
tada ir tapau panaši į žmogų 
nukrito kaukės ir karnavalinė butaforija 
kreipiau orientaciją į ten 
kur nebuvo eilėraštinių 
kur niekas man nekalbėjo kad jie 
spinduliavimas mano 
nesiuntė abuojų 
ir dirbtinų plojimų 

tarsi paruoštą peilį 
laikau rankoje plunksną 
jei įsipjausiu 
tai tik savo delną 
kiti liks sveiki 

tyliu 
kai iš manęs juokiasi 
namisėda 
jie juk nežino 
kad gražus sėdėjimas tyloje 
labai iškalbingas 
ir turi prasmę