Translate

Žemaitija

kai nuaudi man rankšluosčio taką
septintą savaitę po Velykų
pareinu pastovėti prie durų
berželio šlamėjimas kalbina
sukrutę viskas kas gyva
dviese lenkiamės gamtos galiai
peržydėjusi megzk sveiką vaisių

prisėdu ant tavo akmens
atsidūstu už malonę
krūtinę melstuvėmis kloju
giesme tarpk pagarbinta
esi pirmojo žingsnio nešėja
vabalo viltį karpytalapę saugai
grįžau rankšluosčio taku
bėgau juo namo

beržo šaka mano dangus
kamienas esi tu
visko motina mūsų
šaknys protėvių požemiai
iš kurių parėjo stiprybė mano
įaugu beržu dar kart į tave

Tėvas

Birželio dalgiui sužvilgus,
abipus dangaus pusiaujo
šešetas tvirtų šienpjovių
nusilenkia vyriausiam -
pražilusiam mano Tėvui.
Naktis praskleidžia užuolaidą
ir leidžia regėti tai,
ko neįstengia atrasti kiti -
įdiržusio delno mostą

Ne, jis niekada nebuvo vikingas
ir ant pečių nenešė dievo Lokio,
nešiojo mane. Tad nuskynęs žvaigždę
kas metai vis įdeda man į delną:
Saugok lyg šviesią atmintį,
kol neges, raminsiu ilgesį,
kurį nuolat segi plaukuose.
Ūku švytėsiu, mano mažoji Ani.

Glūdžiu po Atminimo medžiu,
dangumi pradarda Grigo ratai,
septyni plieno dalgiai sugroja man
vasaros pradžią. Šypsausi.
Tik lauknešėlio nebeturiu.
Priglaudžiu galvą prie žemės,
pradalgėje - keturlapis dobilas.
Jaučiu, kaip Tėvo ranka peržegnoja:
miegok, aš tave visada saugosiu.

* * *

Tįsta rūkana, užsikloju jos nėriniu.
Ir aš jau nieko nebebijau,
kai Birželis kvepia Tėvo rūpesčiu.
Esu jo mažoji Ani.

raudonsiūlis eilėraštis

paskaitai ir piestu pasistoja noras
tiek dantiraščių geldelių rupokos vanilės
ale ir išgalvok tu man tiek niekalo
aplimpu lyg kamanių gaudesiu
krisk paslika ir laižyk mėnulį
vienspalvį gaidelį be skiauterė

ne kitoks tikrai kitoks kvailumas
bet jis būna kartais ir mielu
regi pūstauodegę mergytę lapės apykakle
prarūkytais priekiniais pienininką
ir visa tai sutelpa išgalvotame eilėraštyje
kurį seniai užmečiau lyg pavainikį

prašalaičiai paleistuvaukite gražiai
ne dvasnas dvasingus gimdykite
su rankelėmis kojalėmis ir raudonu siūlu
kryželiu apsiuvinėsiu kvarbatkėlės plazdės
tokių kaip jūs kvarabų kad priperite
mirksnis ir tabūnas paleistas

žvingauja pievoje beveisliai beaistriai
tik kam tokie bergždžiai išveisti ir reikalingi
o norėčiau prie pasitinkant juodąją našlę
vainiką iš visų keturiolikos nusipinti
kad jame spurdėtų mėlynosios paukštės la
ir do skambėtų taip kad varpus numuštų

tada nesistotų piestu ir nelinktų ant šešių
močiau gi jums delniuku raudoną siūlelį verdama
klapaną pati atidaryčiau rožėti kad būtumėte
to gero aš gavau su kaupu argi gailėčiau
kitoks mano kvailumas bet skamba jis
ne graudulingoji mendelsonas stryku kutena

tarp šakų pats žydėjimas

virpėti gali
tik vyro glėbyje
poezija na kas toji poezija
lašinių storai nepaėsi
ir dings išgaruos
lyg kumparas

kaimo durniaus veidas
giedrėja tai
pagaliau supratai
vypteli man
Laškamonikiukas
kad durniams tik
gryniems durniams
ji pasistoja

supratau ar ne
ne jo sausas piskis
virpu bet kokiam glėbyje
ir gimdau poeziškai proziškai
tik pavartyk pasileisiu
nuslysiu steriliai įpakuota
ne piziškai lyrakojūkais
būsiu pilna kovarnių
pavasariškumo

geriu tirštą jaučių kraują
sakytum sparva bet
išmyžu o ką negalima
žodžio tikrumo pasupti
žmogus ne žiogas esu
ne fax - as
kombinacija nuosava
naudoju kaip ir
pridera

esi boba pasakys Nikodemas
ypač tada pasakys kai
tarp šakų pats žydėjimas
ir taikysis čiurkštelti pro
iškirmijusią švarplę
sunokintą seilę

žolėje zigzagą raitys sraigė
parišiu jai violetinį kaspiną
nepaskęsk nes būsi kaip aš
bliuozna poezijos kirkintoja
nes toje seilėje juk
atsimuša tikras įkvėpimas
durnas bet
kažką išplukdys iš
delno gelmės

lizdų pilnumas

anas
vos pamėtėja
didesnę trynio
aplikaciją

varnikė
ta kuri irgi lesti nori
tuojau ir barasi
gailiai karksi

pirščiukų trio
plente anspaudu
uodega tik viksteli
tik dryksteli
ir purpt

gaudo orą
lyg paskutinio
patepimo dieną
laimė jei
švilpteliu

žiopteli ir
aida į platybes
žaliuojantis visus
priglaudžia
svajok
aikčiok

klausai
amo netenki
tuo ir skiriamės
kaip grynas
nuo neguvėlio
buvimu

mano šakos tai
lizdais aplipusios
giriasi medis
alsuoju juk
nori ir tave
pakelsiu

toks kraujas

kai kiti krapštėsi lygino dailino
strimgalviais sudėdavau nerastas šalis
ėjo pro šalį ir stebėjosi iš džiunglių sklypas pakilo

man buvo keistas toks jų nusistebėjimas
gyvenau tarp žemės ir dangaus
tokie niekada neturi pastovios vietos

lyg debesys keliauja ir išperša save laikui
nuolat laimingi ir šypsena jų kitokia
nesidairiau į kitus apžiūrinėjo mane

kartais lenkė lyg liauną žilvitį prie žemės
stengiausi sulapoti kitaip buvo neįmanoma
ir išlikau žydinti

pavydėkite merginos merkiau
esu visada jaunas ir gyvenantis vynas
pakelsi tokio taurę spurdės vakaras rytu

niekada nieko nesivijau bėgo iš paskos
ir toji distancija leido alsuoti meile
su kuria ir dabar vaikštome už parankės

tik pasikeitė kryptis gairės atgal persisuko
tyla tapo pilna paukščių spalvingo ulbėjimo
triukšmą atstūmiau lyg neįtikusį meilužį

nors sako kad prie vyro ir jis turtas nepatikėjau
kraujas karštas maišytas aukso vėriniu skamba
papildo mano ėjimą priekin

tarp nematytų paukščių užgimstu paukščiu
tamburino ritmu įamžintas aistros šokis
ir niekas negali nukirpti kaspino kuriuo mane

padabino rankos yra pertrumpos
nuskęsta akių duburiuose
tad ir myli mane tokią kokia esu

namisėda

net užsikniaubusi godžiai siurbdavau vakarus
kuriuose žydėjo pakalnutės
virpėjau jų nekaltybe kol prigirdydavau
ir tapdavau laisvesnė už elitinę paleistuvę
taip man norėjosi spindesio

kol kažkas uždėjo delną
ir stipriai prispaudė prie žemės
taip kad kairysis ir dešinysis pusrutuliai
net trakštelėjo susirask praeitį išgirdau balsą
ateitis tuštybės bedugnėje
paskutine konvulsija vadavosi
taip ir supratau kad sergu lėtine poezija
lyriškai įgrimzdusią į didelį niekur liūną

pusmetį klaidžiojau lyg šlapiu maišu trenkta
bet pagailėjo gražino uoslę
žemė kvepėjo laukimu ir siuntė į mane
želmens impulsą tada ir atsitiesiau
tada ir tapau panaši į žmogų
nukrito kaukės ir karnavalinė butaforija
kreipiau orientaciją į ten kur nebuvo eilėraštinių
kur niekas man nekalbėjo kad jie
spinduliavimas mano
nesiuntė abuojų ir dirbtinų plojimų

tarsi paruoštą peilį laikau rankoje plunksną
jei įsipjausiu tai tik savo delną kiti liks sveiki
tyliu kai iš manęs juokiasi namisėda
jie nežino kad gražus sėdėjimas tyloje
labai iškalbingas ir turi prasmę