trylika žvakių

laikas ir tas toks susireikšminęs
lyg po vieną plauką kad traukytų iš blauzdos
kai neapsiplunksnavusios piemenės
dar nepatyrusios menstruacijų
žiopčioja lyg ant kranto išmestos žuvys
vartojant saldų apkarsta patyrimas
nepavydi prašauto kiaurai
imi dargi šlykštėtis

iškrypsta kolonos ir įkypai dangaus
trylika žvakių velnio tuzinas
storai atsikrenkšti į tave spjauti pirmi spėja
užvertęs galvą paleidi šūvį
drebia ant galvos kažką minkšto
supranti varnui irgi lesti norėjosi
susireikšmini ir tu

kerta tiesiąją nusmurgęs šuo
ne šypsena vypsnys tavo lūpose
tai ir pakelkim už tai ko nebuvo ir nebus
pakeliame trečias griaudi keiksmažodžiais
tasai juk irgi susireikšminęs
permerkėme jo rūbą
nebežiopčioji eini velniop nuo visų
pasisiukite

Lygiadienis



Tokie lygūs,
tarsi dvyniais gimę,
net ragų šakos --
skaičius vienodas.
Nušlamame
variniais beržynais,
obuoliais byrančiais
godų sodais.

Tokie tylūs,
lyg glaustų motulės
rankos ir iškedentų
tikėjimą.
Lygūs -- mes,
tikru skaičiumi gulę,
barstome jums
žvaigždynų švytėjimą.

Tokie ramūs,
lyg būtume sėję,
po pluta kantrūs,
šokę užaugti.
Nežinia iš kurio
krašto ėję,
mus -- Lygiadienis, --
žmonės šaukia.

laistymas


pastovėjau
šalia kad
žinočiau
jog turiu
čia galbūt
privilegijų
šlapdriba
išsiliejo žodžiai
siluetas įstrigo tarp bėgių
 žandai dega žarijomis ryju
akimis paraštes juose pynės
palikau puokštelę lelijų
kiaurame puode ėmė prigijo
 ir dabar tapo jis tarsi naujas
vis pastoviu šalia kad žinočiau
reikalingas laistymui
kraujas kas diena jo
pabūnu ąsočiu

Kūryba


Eigos manosios pavadinimas – ,,žaidžiu poetą‘‘,
tiesa – sena, tik ne visi ją žinome,
į krepšį prigimties, kad kiekvienam įdėtas
pamatymo skvarbiausias suvokimas.

Vienam ateina, kitas to – niekad neranda,
nors klosčių – daug, sekundės kruopom byra.
tik sielos sukrėtimas nuplėšia, kai skrandą
ir tampi nuogas. Tu, lyg ne savimi gimęs,
blaškaisi, žvilgsnis, kol užkliūna,
grimzdai lyg aklu kačiuku į liūną,
už lapo popieriaus ir jis –
tampa išganymas ir išeitis.

Diena tada jau maišosi tau ir naktis,
kažkas į ausį kužda, varpo klausą –
budėk ir gal išganymą gyventi gausi.
Apsuks, vynios lyg siūlą, nepajusi,
kad artistu esi, nes sielos gūsiai
nešios lyg plunksną ir pavėjui, ir prieš vėją,
nes premjera ,,žaidžiu poetą‘‘ sėja
tave lyg grūdą, dauginiesi. Speigas kanda.

Norėtumei sustoti, bet grimzti į brandą,
o ji sugrįžta į jaunystę godomis.
Žaidėjai mes skylėtomis taip širdimis,
bet saugantys, lyg kūdikį, dvelkimą,
kuris pykčiu, kerštu, meile, aistra, geismu kritimą
palaimina bedugnės, ranką tiesia
ir padeda regėti išgalvotą šviesą,
kuria apakinti, tarsi vidunakčio drugiai,
virpam ant plunksnos smaigalio saugiai.

Žaidimą – ,,žaidžiu poetus‘‘ – baigei,
kai kirminas sugieda ditirambą.
Tiesa – sena, bet ji naujiems suskamba –
be sielos sukrėtimo nėra atgimimo,
nors klostėse – eilėraščių arimai,
grūdų aruodai – spynomis devyniomis rakinti.
Tiktai, viską praradusiam, teleidžiame paimti
kruopelę mažą – žalią viltį,
Kad pasisaldinti kartėlio smiltį,
kai sumokėjai – daug daugiau, nes liepė.
Raidės – lyg ašaros. Kol gyvas, bėga.

kevalas


nupurto nupurto lyg rudenę obelį
susigėdusi savo nuogumo
virpančia šerdimi
atsitiesiu

čaižo pliekia darganos
kantri budinu priimu
vingiuoja trelė
žaliuoju viltį
klos taką baltas
nuometas

tykosi pasaloje
sutvertas tik
atėmimui
tuščias tik
kevalas

Kaitra į vėsą

Keičiuosi aš,
keičiasi mano klounas.
Buvęs judrus toks, žingeidus,
staiga aptingo.
Ir pyksi ar nepyksi,
su malūnais vėjo...
nesikaunam.
Gerai, kad duota
sekundėlė dar
linksmybės.
Kas diena,
linksta,
mažta,
šypsosi kalte per liūdesį,
per ilgesį ir per neužtarnautą skausmą.
Jo arena, dar vis šviesi, erdvi. Tokia pati, kaip ir jaunystėje, kad. Dilgsi:
Žiūrovų parteryje tik ar likę? --
vakaro vis klausia.
Gyvenimą vaidina klounas,
o gal jisai – tiktai artistas?
Imki ir pasitikslinki.
Juoką teiks pro ašaras.
Humaniškiausia rolė –
save atiduoti visą.
Šypsosi klounas: jūs
gyvenat vėlei pasakoje.
Raukšlė vingiuoja, keičiasi
ir sensta klounas – dvynys brolis.
Ir prieš likimą – nepapūsi.
Paukštė toli jau mus paliko mėlynoji,
taip greit nutolo,
kad jau nei jam, nei man jos –
nepavyti.

jubiliejinė dekoracija


kalba dėl varnelės,
judesys savam ego pagarbinti
o man kas nešu kuprą
nenumesi sava sako
šeši plius nulis daug turto, bet.

kai tuščiaviduris ritasi
tai ir šeši be šešeto skylėtų kam
ar jauti koks liūdesys
blaškomas skaudaus vėjo
kaip nulio ertmė iškeliama
lyg vėliava reikalui esant

kodėl ne sveiku skaičiumi
mane į čia prišaukei
pradžios  nesupratau pabaiga
liga neišgydoma persekioja
keista pasigedo merdinčio drugio
net raštus taikosi atimti

Šalta ne laiku šviesą įdavė nešti
apakau tik klausa išlavėjo
kai uoslė  ir ta pradingo
gal ir gerai mirties neužuosiu
tikėsiu aromatas meilės
aplinkui sklaidosi

kai visa gražbylystė
dėl niekingos varnelės
kaip supratimu neverkti
užnugario dekoracijai
kuria šiandien sublizgės
ir pamirš visam laikui
lašas po lašo ir akmenį
pratašo nes skylėta širdis
savo žaliaakio pavasario
žiedlapių ilgisi

jaunystė


pabučiuok mane mergaite
ir nesvarbu kad
Rudolfas knygą rašo
ištiesk rankytę į
dūžtančius būgnus
metalica koncertuose

tuštybės mugė atsidarė
bet tie patys akmenys negalės
įvertinti nuotraukų one. lt
auksas šokoladas ir kortos
pas būrėją Jurgą
tavo gyvenimas nekoks

pabučiuok mergaite
tu mane
šlamantį vaikigalį

raktas į pasalą


žavėjosi
ir žavėjo biustu,
klubais, kulniuko įvaldymu
užimdama plotą ir padėtį
skustuvo ašmenimis
riekė primadonos ariją
užmerktomis akimis
slegiama dirbtinų
blakstienų

ploni pirštai
meldėsi čekiškam stiklui
ir sušaldytos vyšnios atgailai
nes abi išpažino spąstus
auksiniais apvadais
nėrinių padaže
dilo iliuzijos
pasaka išeina
kai netiki

nusisuko
ne liauną kaklą
nuo savo išpažinties kaltumo
atsivėrė žiotys
iš labirinto išeiti negalima
nors raktelis ant kaklo
devyni nuopuoliai
ieško dešimto
suklupusio























madam grakšti

batelių raudonų kulniukais
vilkinti suknele žirniukais
o kepuraitėje plunksna pūkuota
Balzako amžiaus gražumu
putliu apvalainu jūs dailumu
amžiaus nemandagu būt klausti
nepasitenkinimą imsit austi
ir lyg našlė juodoji vorė
žavesio pradanginsit uorę
o aš esu juk tik kaimietis
kuriam kasdien regėt jus knieti
akis nuleidęs šuke dušiu
bet nors prie žemės dailiai glusiu
kad bateliu paliestų saulė
įžiebs kai spindulį nušvisiu
madam grakšti
nors taip matysiu
po vualiu jūs slėpę veidą
padovanosit lūpų gaidą
užgros stikliniai mano norai
spindėsiu jums madam taip oriai
kad negalėsit nusigręžti
iš naujo eisite jaunystės švęsti
madam grakšti
teikitės rasti

Varveklių dilimas


Kas tu, godų krištolini varpeli, melodingai širdimi užgrojantis
laikinų upokšnių vargonėliais, murmantis upelės vandenimis
iškilmingus meilės psalmynus ir tvanu veidrodžių atspindintis
parklykiančių Paukščių Taką, kekę žvaigždžių man įsiūlantis.

Ko siautinėji žvilgsnį nemiga, kai švelni mėnesienos fleita,
skylutėmis grakščiai narstosi, pavasariu nukvipęs, vėjas.
Gal groji išsiilgtai žemės svajai, kad saulė spindulių pirštais
pakedentų užsnūdusį žolyną išdidžiam tvinksnio pakylėjimui.

Žinau, esi nuovokus, supranti, ankstyvą rytą varveklio krištole
atrasi naujai įšalusią žibuoklę, bursi begaliniu bučinio gerumu,
pašokusi išpeltakiuos paklotę. Mostelėsi lazdele, ištirps sniegas.
Atbundančios gamtos letargas, speigo viešpatija jį sugrobusi.

Išsivaduos. Gyvybė skels kevalą. Nusipinsiu vainiką iš paukščių,
pro sužydėjusius pirštus slys spindulys, saulė jo - nepavydi,
dovanos man naują šokimą. Tu norėjai, kad virsčiau judesiu,
galėtumei žalią vakarą užkloti vyliaus melodingo ulbėjimo aidu.



Įšalo žemėje


Nužarstyk sniegus,
kad netylėčiau
ir atodūsis,
tarsi Šventosios,
gyvas, kai ledus išnešusi,
pakviečia vieversį
giedoti karalijai
žemės.

Pamatysi,
perskils dangūs,
šoks linksmybę,
įsipins purieną.
Nužarstyk sniegus.
Ilgesys drengia.
Aš – toks vienas,
toksai vienas, vienas.
Dienos – trumpos,
naktys – ilgos
po pluta.

Nubalęs.
Sninga,
sninga...



blogi paukščiai

į vyno taurę
mano mielos kregždutės
tekštelit šūdą

ir toliau laimingos
karpote dangų
nei man išgerti
nei jus išgalabyti

taip ir stovi pilna
taip ir rūgsta
be reikalo

dieve tu mano
tai priveisei
paukščių





Duonai


O mano duona kasdiene,
Per amžius tegu bus garbinamas
Tavo raugo skonis,
Žvilgsniu išglostytas
Plutos traškėjimas.

Atsikandau tavęs
Jaunystės želmens kilimui,
Pagarbiai iškeliu brandos rugiapjūtėje.
Per amžius garuok ir alkaną sotink.

Aš tyliu, kai tu tyli,
Taip abi išpranašaujame želmenį.
Iš popierių kalėjimo kertu tau
Pavasario dangų.
Liktarna pašviečiu plyšį
Grūdo sprogimui.

Ant ližės ilsisi
Mano vaikų žvilgsniai.
Išsiilgę tavęs, laukia pareinančios
šviežios ir garuojančios.
Tu niekada neatsibostanti,
O mano duona pluta šventine,
Kaip kantriai, kaip iškilmingai
Pražysti mums karūnuota.
Pynės akis – amžino lūkesčio šokis

Būk pagarbinta garuojanti,
Mano šeimai nešanti sotį.
Lelos slenkstį, Motinos rūpesčiu,
Peržegnojusi
Leisk tau žemai nusilenksiu:
Neapleisk, kol akis tik sumerksiu.

dulke išplaukia


gyvenu aš giliai paviršiuje kol šakalai gyvenimo dairosi
ir jų pykčiui niekad nemirsiu nekeičiau niekada vilko kailio
nedėvėjau veidmainių kaukių ir garbė reikalas man bergždžias
laukiau savo ir juk išlaukiau kol kiti per galvas vertėsi
nes žiūrėjau tik sau po kojomis atradau ko kiti neradote
anei merdėjau nei aukojausi dovanojo platų formatą

tas kuris peržegnojo kartą ir tas kryžius kelionėje liko
nebuvau nei poetė neardė dainavau ir prie sąžinės  tiko
pro mane daug beveidžių praėjo trynė zulino liesą rodyklę
nesmerkiau jų bet ir nekentėjau tik ratu apėjau ne sykį
nes  prie lovio pripuola kiaulės jos belaisvės nėra iš ko rinktis
savimi laidavau visad jauną pasirodyt mokėjau pradingti

skandavau atvirai už žmogų jis centrinis gynėjas lopo
kuris gėrį tausoja ne blogį žemei savo tad ji ir išmokė
lenktis gamtai o ji karalienė mes prieš ją tiktai šapas upėje
aš tikra juk ne vienadienė širdimi niekada neklupojau
gyvenu juk giliai paviršiuje kvailute mane broliai šaukia
jiems atleisiu kada  pavirsiu dulke Dievas dulke išplaukia


Dėdė Petras


Buvo paprastas vyras,
Rojaus raktais man niekad neskambino,
nes sudėtas iš kūno ir kraujo,
atidžiai tiktai mažą nužvelgdavo,
kai tiesiau pinavijų jam bukietą.
Galvos jų nuo rasos ryte linko.

Jis šypsojosi man taip gražiai,
kad vaikystę sijoju Petrinėmis.
Ir dabar, kai abu jau seni,
pečiu vienas kitą parėmę,
dviese sėdime šiandien prie lango,
grožimės pinavijų krūmais,
kurių aš jau ir neskinu, dovanoju:
Tegu ilsis pavargusios akys.

Žemaitiją taip parnešu Petrui,
mudu gražūs, kaip dugnas Vilbėno,
žiede ilsimės juk pinavijos.
Dėdė Petras man širdimi skamba,
į melodiją jos atsakau,
duetu grojam prigimties šneką.
Tiktai akys jo atidžiai žvelgia:
Kūnas, kraujas – toks pat.

Petro giminės medis – į dangų.

De profundis


Klausa, lyg duona, apskrunda,
Medaus tik užteps, teks laižyti.
Klasta tai? O ne, pagunda –
Penkios sekundės mažytės,
Atodūsiais kai išpirkęs
Metą galasanio. Prašosi
Mėnuo išleist kai iš pirkios
Žibinčiumi saujoje nešinas.

Turi jį priimti, užfundyti,
Bažnyčios vynas tam tinka,
Kad būti tyram sekundę,
Prigimties kaltei nuskinti.
Po to – gali tapti beširdis,
Geru būti – niekas neprašo.
Apkurtusiam muzika girdisi,
Natos ant dalios vąšo
Supasi neatpažintos,
O kasose tirpsta snaigės.

,,Ave Marijai‘‘ taip širdys
Po avinėlį suraiko.
Klausa, lyg duona, apskrunda
Vargonai – į tylą. Išauga
Kilmingasis de profundis,
Laviravai kol... ant plauko.
Kol data tyliai apuostė,
Sėlino juk tarsi lapė.
Negražu buvo guostis,
Degutu lūpos kai tepė.